Dekupažo techniką XII a. išrado kinai. Kinai pirmieji plonu, puošniu popieriumi pradėjo puošti įvairius daiktus, dežutes, net žibintus ir langus. Iš jų šią techniką perėmė ir Rytų Sibiro klajokliai, spalvingu kinų popieriumi puošę savo kapaviečių sienas. Vėliau dekupažas atkeliavo iki vokiečių ir lenkų, kurie popierinėmis iškarpomis ėmė dekoruoti baldus.

Vertingas ankstyvojo dekupažo pavyzdys - XVI a. kartoninė dėžė (greičiausiai itališkos kilmės) apklijuota daugybe karpytų popieriaus gabalėlių, savo išvaizda panaši į puikiai išgraviruotą medieną.

Dekupažo suklestėjimo laikomas XVII a. Tuo laikotarpiu Europą pasiekė laku dengti rytietiški baldai ir daiktai. Tuo laikotarpiu pardavėjai net nebepajėgė visų norinčių aprūpinti madingaisiais baldais iš Kinijos ir Japonijos. Net Venecijos baldų gamintojai pradėjo kopijuoti ir padirbinėti populiariuosius rytietiškus gaminius. Meistrai samdė mokinius, kurie turėdavo ant popieriaus nukopijuoti žinomų dailininkų paveikslus bei graviūras. Po to tie piešiniai būdavo klijuojami ant baldų ar net muzikinių instrumentų ir padengiami keliais lako sluoksniais. Daiktai buvo ne tik labai panašūs į populiariuosius, bet ir grožiu šiems nė kiek nenusileido.

XVIII a. – XIX a. prie dekupažo istorijos prisidėjo moterys. Aristokratės, aukščiausių to meto visuomenės sluoksnių atstovės nevengdavo net iš tikrų tikriausių paveikslų iškirpti patikusius gobeleno gabalus ir puošti jais savo dėžutes, širmas, naktinius stalelius. Šis moterų užsiėmimas virto masiniu hobiu, jam būdavo skiriamas brangus damų laikas. Šiuo pomėgiu buvo susižavėjusios daugelis to meto įžymybių – Marija Antuanetė, Markizė de Pompadur.

Populiariausiu dekupažo technika dekoruojamu daiktu tapo dėžutė, kurioje ypač madmuazelės mėgdavo saugoti savo papuošalus ir meilės laiškelius. XIX – XX a. dekupažas pamažu užleido vietą koliažui.

---

parengta pagal http://wikipedia.org

Dekupažo rankdarbiai iš interneto platybių