Neišmeskite senų džinsų.Pasižiūrėkite,kiek visko galima sukurti iš jų...

Džinsai visada

Seniau juos nešiojo aukso ieškotojai, kaubojai, hipiai, dabar juos dėvi milijonieriai, superžvaigždės ir paprasti mirtingieji. Nuo jų atsiradimo praėjo 150 metų. Kalba eina apie džinsus.
 
O viskas prasidėjo 1853 metais , kai 24 metų žydų emigrantas iš Bavarijos Levi Strauss San-Franciske (Kalifornija) įkūrė kelnių siuvimo įmonę aukso ieškotojams. Tai buvo į kombinezoną panašios kelnės (su penkiomis kišenėmis ir šešiomis kniedėmis, persiūtos kontrastingų spalvų siūlais, su penkiomis ar šešiomis juosmens kilpomis ir užsegamos užtrauktuku arba sagomis. Kelnės buvo siuvamos iš rudo, palapinėms arba tentams skirto audinio. Audinys buvo tiekiamas iš Italijos Genujos uosto, todėl ryšuliai anstpauduojami siuntimo vietos antspaudu „Genes", o gavėjai amerikiečiai skaitydavo jį kaip „Džins". Kai pas Strauss baigėsi palapinių audinio atsargos, jis ėmė pirkti tankų saržos audinį Nime (Prancūzija). Nuo to laiko atsirado audinio pavadinimas „denim" (de Nimes – iš Nimo). Tradicinė žydra audinio spalva nėra dizainerio užmanymas. To priežastis – proziška. 19 amžiuje pats pigiausias ir tvirčiausias dažiklis buvo indigo, jis suteikdavo audiniui tamsiai mėlyną spalvą.
 
Šios tvirtos ir praktiškos kelnės greitai išpopuliarėjo tarp aukso kasėjų, medkirčių, fermerių ir kaubojų. Tačiau netrukus atsirado problema – nuo grynuolių svorio po kurio laiko imdavo plyšti kišenės. Šios problemos sprendimą rado siuvėjas iš Nevados Jakob Davis. 1872 metais Strauss gavo laišką su pasiūlymu: Davis patobulino darbinių kelnių modelį ir norėjo patentuoti išradimą, tačiau neturi 68 dolerių patento gavimui. Levis susidomėjo savo kliento išradimu ir išsikvietė jį į San-Franciską. Strauss paskolino 68 dolerius ir netrukus buvo gautas patentas „Uždėtinių kišenių patobulinimui ir tvirtinimui". Nuo to laiko 1873 metų gegužės 20 diena yra laikoma žydrųjų džinsų gimimo diena.

---

parengta pagal puslapį

   Kviečiu pasigrožėti neįtikėtinais tortais,kurie iš pirmo žvilgsnio toli gražu tortų net neprimena:D

Visiems gerai žinomo saldaus patiekalo pavadinimas tortas atklydo iš Italijos, kur itališkojo Renesanso (XIV-XVI a.) saldūs kepinėliai buvo vadinami tortilėmis. Šiaulietis istorikas Vilius Puronas tvirtina, kad Baroko laikais (XVII-XVIII a.) šis pavadinimas pakito į tortą.

Tortai per prabėgusius šimtmečius iki šių laikų išlaikė savo barokinę formą, tapo pagrindiniu saldaus stalo papuošalu. Minėtais amžiais ir pas mus kepė net kelių rūšių tortus: fedaro, ispaniškus, provanso.

Ano meto konditeriai savo meno paslapčių mokėsi Šveicarijoje. Po to savo talentą parduodavo turtuoliams. Nemaža tokių specialistų gyveno ir dirbo Lenkijos - Lietuvos valstybės magnatų rūmuose.

Kartu su konditeriais į mūsų kraštą atklydo ir prancūziškos virtuvės pasiekimai: bezė, eklerai, bobelės su kremu. Karalienė Bona mus išmokė valgyti marcipanus, kurių istorija siekia senovės Persiją - ten jie buvo gaminami iš migdolų ir medaus. Pavadinimas marcipanas atsirado viduramžių Italijoje (Marce panis - švento Martyno duona).

Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto laikais desertui buvo paduodami pyragaičiai ir vaisiai (obuoliai, kriaušės, slyvos, vyšnios, riešutai). Senuose raštuose minima, kad karalienė Jadvyga mėgo kriaušes ir keptus obuolius, o karalius Jogaila - kisielių su medumi (toks kisielius buvo vadinamas bajorišku). Anuomet saldumynus lenkai vadino konfekty (saldainiais). Tai buvo panašu į piliules iš aštrių prieskoninių augalų šaknų ir cukraus. Vilius Puronas teigia, kad jas ruošdavo ne konditeriai, o vaistininkai. Mat piliulės turėjo užslopinti nemalonų burnos kvapą, buvo rekomenduojamos kaip vaistai. Beje, cukrus tais laikais buvo labai brangus ir vadinosi kanaris, nes buvo vežamas iš Kanarų salų. Į minėtus saldainius dėdavo cinamono, imbiero, migdolų, anyžių.

Anuomet buvo žinomi ir kito - tepalo pavidalo saldumynai. Jų paviršius buvo paauksuotas, o saldumynas laikomas mediniuose indeliuose. Šie skanėstai buvo skirti virškinimui pagerinti. Tokius kremus - padažėlius tošies indeliuose Jogaila ne kartą yra siuntęs Vytauto žmonai Onai.

---

parengta pagal

http://kauno.diena.lt